Vanduo – tai gyvybė. Apie 70 proc. mūsų planetos paviršiaus sudaro vanduo. Giluminiuose Žemės kloduose – jos mantijoje vandens yra dešimt kartų daugiau nei paviršiuje, nors yra mokslininkų, manančių, kad ir paviršiuje, ir mantijoje vandens kiekis yra vienodas. Deja, tik 2,5 proc. Žemės paviršiaus vandens yra gėlas, kurio net 70 proc. yra užšalęs Grenlandijos, Žemės ašigalių, Himalajų ledynuose. Žmogui prieinama tik 0,007 proc. gėlo vandens.

Maža to, vandens paviršiaus įtempimas bene didžiausias iš visų skysčių (išskyrus gyvsidabrį), o garsas vandeniu skrieja net šešis kartus greičiau nei ore.Tai labiausiai pasaulyje tyrinėjama substancija. Kiekvieną dieną mes sužinome apie vandenį vis kažką naujo ir tos žinios būna tiesiog pritrenkiančios. Mes jau seniai žinome apie vandens fizikines, chemines ir biologines savybes. Dabar prasidėjo epocha, kada mes siekiame sužinoti kitas vandens savybes – informacines, bangines ir energetines. Dar prieš keletą metų tokie terminai, kaip vandens energetika, vandens perduodama informacija ar vandens struktūra buvo visai nevartojami. Dabar prasidėjo epocha būtent šių terminų suvokimui, dėl to, kad mes – esame gyvas vanduo. Kaip teka vanduo mūsų organizme, taip ir teka mūsų gyvenimas, nes vandens savybės ir informacijos perduodamos savybės yra vienodos. Informacija taip pat teka kaip ir vanduo – ji persilieja, jos semiamasi, ji būna sausa ir šlapia… Sakoma, gyvenimas teka sava vaga.

Nors vandens iš čiaupo, nuo stogo ar kito šaltinio cheminė formulė yra ta pati, tačiau labai skiriasi savo struktūra – kaip skiriasi grafito ir deimanto struktūra, nors cheminė jų formulė yra ta pati C (anglis).

Jeigu Žemėje nebūtų vandens, nebūtų gyvybės. Anksčiau gyvybė įsikurdavo tik ten, kur būdavo gyvo vandens šaltiniai. Toks vanduo pereina per derlingos žemės sluoksnius, prisisotina mineralais ir teigiama informacija. Tačiau tokio vandens yra vis mažiau ir mažiau.

Žemės elektromagnetinis laukas vibruoja 8,6 Hz dažniu. Įvairūs teigiami užkalbėjimai, nesvarbu kokia būtų kalba, irgi vibruoja tokiu dažniu. Vanduo būtinai turi pereiti per šį lauką. Vanduo turi „gimti“.

Dabar žmogus apsigyvena miestuose ar šalia jų, kur pratiesti ilgi vandentiekio vamzdžiai. Mes išgauname vandenį iš giluminių gręžinių. Toks vanduo energetiniu požiūriu visiškai netinkamas gėrimui.

Niekam ne paslaptis, kad vanduo turi atmintį. Jis atsimena bet kokį veiksmą.

Vanduo – „nemirtingas“. Jį galima išgarinti, užšaldyti, galima atskirti į gyvą ir negyvą, šarminį ir rūgštinį, tačiau jis vėl susirinks. Vanduo neturi formos, jis prisitaiko prie indo formos. Mūsų ląstelėse prisitaiko prie ląstelės formos.

Vanduo turi tik turinį, tai švarus lapas, ant kurio pastoviai rašoma nauja informacija, po to ta informacija trinama, vėliau vėl rašoma kita ir taip be galo. Ledo struktūros vanduo sugeria į save kiekvieną mūsų mintį, informaciją, todėl visi užkalbėjimai daromi naudojant vandenį. Negerkite arbatos su žmogumi, kuris jūsų nemyli. Informacijos per skysčius perdavimas yra labai aktualus reikalas. Per skysčius perduodama ne tik informacija apie jūsų šalia esantį pašnekovą, bet ir jūsų pačių informacija, visi jūsų nepasitenkinimai, visos baimės, visos emocijos, viskas yra transliuojama į vandenį.

Kartą vienas vaikinas apsilankė konsultacijoje pas gydytoją. Atrodė geros fizinės būklės, pasakojo, kad gyvena sveiką gyvenimo būdą, geria labai gerą vandenį, tačiau turi problemų su sąnariais. Apžiūrėjus vaikiną, išaiškėjo, kad pas jį praktiškai rezorbavosi klubo sąnario galva. 35 metų gydytojos praktikoje toks atvejis buvo pirmas. Pasirodo, vaikinas jau 10 metų be pertraukos gėrė atvirkštinio osmoso būdu išvalytą vandenį. Tokiu būdu išvalytame vandenyje nelieka jokių mineralų, kaip ir distiliuotame vandenyje – lieka tik vandens molekulės H ir O. Tai labai gerai išvalytas vanduo. Teigiama, kad ilgą laiką geriant tokį vandenį iš organizmo išplaunami reikalingi mineralai. Yra atvejų, kai galima vartoti ir distiliuotą vandenį, pvz.: gydomojo badavimo metu arba norint padėti iš organizmo greičiau išplauti neorganinius mineralus, neorganinį kalcį, kuris kaupiasi sąnariuose (traškėjimas), taip pat prie vidinės kraujagyslių sienelės (aterosklerozė) ir kitose vietose smėlio ir akmenų pavidale. Tačiau vartoti distiliuotą vandenį galima tik neilgą laikotarpį – iki 6 mėn. Vaikino atvejis yra unikalus, visada yra priežastis, tik ją nelengva nustatyti. Galbūt po filtravimo sistemos vandens pH buvo rūgštinis.

Žmonės daro klaidas, nes jiems trūksta žinių. Geriamas vanduo turi būti ne tik šarminis, bet ir turėti kitas atitinkamas savybes.

Vanduo turi būti lengvai šarminis – pH 7.5 – 9.5

Vandens ar bet kurio skysčio rūgštingumas arba šarmingumas apibūdinamas pH rodikliu, kurio reikšmės gali svyruoti nuo 0 iki 14. Kai pH reikšmė yra 7, vanduo yra neutralus. pH reikšmei mažėjant nuo 7 iki 0, skysčio rūgštingumas didėja (kuo mažesnė reikšmė, tuo rūgštingumas didesnis), o pH reikšmei didėjant, didėja ir skysčio šarmingumas (kuo reikšmė didesnė, tuo šarmingumas didesnis).

pH rodiklis atspindi rūgščių – šarmų pusiausvyrą organizme. Rūgščių – šarmų balanso palaikymas yra pagrindinė geros sveikatos sąlyga. Kiekvienas organas normaliai dirba tik esant tam tikrai pH reikšmei.

Nors ląstelių medžiagų apykaitos produktai yra rūgštys, mūsų vidiniai organizmo skysčiai, išskyrus skrandžio rūgštį – pH 1.5-2.5 – yra šarminiai. Labiausiai šarminės yra kasos sultys, jų pH – 8.8.

Kraujo pH – 7.43-7.45/ Sveiko žmogaus limfos pH – 7.47-7.5/ Seilių pH – 7.0-7.4.

pH matavimas

ph matavimas

Tai labai svarbus parametras. Būtina suprasti koks yra šarminis ir koks yra rūgštinis vanduo. Šviežiai spaustose sultyse yra daug deguonies ir gyvų enzimų. Tokios sultys šarmina organizmą, o sultys iš pakuočių – rūgština, nes ten visada naudojama sintetinė citrinos rūgštis. Jų pH yra 6, o kartais ir 5. Gazuotuose saldžiuose gėrimuose pH yra 2.47-3.1. Rūgštis, kuri patenka į organizmą, turės būti neutralizuota ir tai padaroma iš organizmo panaudojant šarminius mineralus: Ca, Mg, Na, K. Jeigu seilės, limfa dėl neteisingos mitybos, netinkamo ir nepakankamo vandens gėrimo gali nukrypti į rūgštinę terpę, tai kraujas – niekada.

Net ir nežymus nuokrypis nuo reikiamų parametrų, organizmui gali būti lemtingas. Kraujui rūgštėjant, raudonieji kraujo kūneliai praranda dalį krūvio, sulimpa į vadinamuosius „monetinius stulpelius“, kraujas tirštėja, bei pakyla spaudimas.

Tirštesnis kraujas nepajėgia tinkamai deguonimi aprūpinti audinių ir vidaus organų, o ląstelių – maistinėmis medžiagomis, todėl sutrinka toksinų šalinimas iš organizmo.

Organizmas darys viską: ims šarminius mineralus iš kaulų, dantų, organų, kitų vietų; bet balansą atstatys, nes tai gresia reanimacija. Kai kraujo pH 7.1 – žmogus miršta.

Oksidacinis-redukcinis potencialas (ORP)

ORP – tai parametras, kurį galima pamatuoti ne tik vandenyje, bet ir maiste bei ore. Oksidacinis-redukcinis potencialas apibūdina tiriamos medžiagos pajėgumą atiduoti ar prisijungti elektronus. ORP matuojamas milivoltais – mV. ORP reikšmės gali būti neigiamos arba teigiamos.

Pavyzdžiui, kraujo ORP yra -57 mV, o vandentiekio vandens ORP – nuo +170 iki +220 mV, populiarių gazuotų gėrimų – nuo +350 iki +450 mV.

Atskirai paėmus šie skaičiai nieko nesako, tačiau reikia žinoti – kuo didesnis ORP skirtumas, palyginti su kraujo ORP (-57 mv), tuo didesnius nuostolius patiria organizmas.

 Tinkamiausias mūsų organizmui ORP – yra neigiamas. Jeigu produkto ORP yra neigiamas, tai reiškia, kad jame yra laisvų elektronų. Tokias reikšmes įgyja šarminis, dažnai vadinamas gyvas vanduo, kuriame gausu laisvų elektronų. Laisvi elektronai, patenkantys į mūsų organizmą, neutralizuoja laisvuosius radikalus, kurie sendina organizmą. Vadinasi, vartodami produktus su neigiamu ORP, stabdome organizmo senėjimą.

Laisvieji radikalai – tai junginiai, kuriems trūksta elektrono. Šį elektroną jie stengiasi atplėšti ir prisijungti sau iš nepaliaujamai „bombarduojamų“ sveikųjų ląstelių, taip jas pažeisdami ar net sunaikindami.

Tai įtikinamai parodo nesudėtingas eksperimentas: visi esame pastebėję, kad perpjovus obuolį, pjūvio plokštuma po kiek laiko paruduoja. Tai laisvųjų radikalų poveikio sukelta oksidacija. Tačiau jei ant perpjauto paviršiaus iškart užlašinsime šarminio vandens, obuolio minkštimas ilgai neparuduos: šarminis vanduo apsaugos nuo oksidavimosi.

Teigiamas ORP parodo, kad produkte elektronų trūksta: tokias reikšmes įgyja rūgštinis, kitaip dar vadinamas negyvas vanduo. Dėl šių ypatumų rūgštinis vanduo pasižymi baktericidinėmis savybėmis, tačiau gėrimui jis netinka.

Jeigu kraujo ORP yra neigiamas (-57 mV), tada nuolat geriant teigiamą potencialą turinčius gėrimus, organizmas eikvoja energetinius resursus, kad priartintų šių gėrimų ORP prie kraujo reikšmių. Tai diena iš dienos vykstanti organizmo išlikimo nuolatinė kova, kurią norint laimėti naudojama tuo daugiau energijos, kuo didesnis išgeriamų skysčių ir kraujo ORP skirtumas.

ORP

Senkant organizmo resursams, šie skysčiai, kaip ir laisvieji radikalai, stengiasi iš sveikų ląstelių, „išmušti“ ir prisijungti elektronus. Taip trikdoma ar net visai stabdoma atskirų ląstelių veikla. Organizme įsivyrauja oksidacinė, rūgštinė aplinka, įvardijama, kaip oksidacinis stresas.

Šarminis vanduo yra natūralus antioksidantas.

Šarminio vandens ORP reikšmės yra neigiamos ir svyruoja nuo -150 mV iki -250mV. Geriant tokį žmogaus vidinės terpės parametrams artimą vandenį, organizmui nebereikia eikvoti gyvybinės energijos ORP korekcijai ir vanduo iš karto įsisavinamas.

Vanduo turi būti minkštas

Nuo kalcio ir magnio (iš dalies nuo natrio, kalio ir geležies) druskų priklauso vandens kietumas. Tai vienas pagrindinių kriterijų, pagal kurį sprendžiama apie vandens kokybę. Kietas vanduo netinka nei gerti, nei maistui gaminti. Pakanka pažvelgti į virdulį. Jei po tam tikro laiko ant jo dugno atsiranda nuosėdų – vanduo yra kietas.

Dėl kieto vandens genda buitiniai prietaisai, tenka dažnai keisti vamzdžius. Kalcio, magnio, natrio, kalio hidrokarbonadai sudaro laikiną karbonatinį vandens kietumą, nes kaitinami skyla ir iškrinta nuosėdomis.

Kietas vanduo ne tik kenkia buitiniams prietaisams, bet gali būti pavojingas ir sveikatai. Tai gali tapti širdies kraujagyslių bei šlapimo išsiskyrimo sistemų sutrikimo priežastimi.
Mūsų kraujagyslėse vyksta analogiškas procesas, tik mes to nematome. Neorganiniai mineralai susijungia su cholesterino pertekliumi organizme ir susidaro aterosklerozinės plokštelės. To pasekoje – infarktas arba insultas.   

Organizmas gali išvesti tik ribotą neorganinių mineralų kiekį. Jeigu jų per daug, organizmas dalį atideda į šalį, insktuose gali pradėti kauptis smėlis, tulžies pūslėje formuotis akmenys.

Vanduo turi būti minkštas. Žmonės ilgai gyvena ten, kur yra minkštas vanduo.

Mineralizacija

Nepatartina piktnaudžiauti mineraliniu vandeniu dėl jame esančių druskų: taip organizmas apkraunamas nuolatiniu poreikiu šalinti jų perteklių.

Mūsų šalies rinkoje gausus mineralinio vandens pasirinkimas, tačiau nuolatiniam vartojimui vertėtų rinktis kaip įmanoma silpnesnės mineralizacijos vandenį. Vandens mineralizacija turi būti nedidelė – apie 70 mg/l.

Mūsų organizmui reikalingi organiniai mineralai, tik būtent jie gali įsisavinti, o mūsų geriamajame vandenyje, ar tai būtų iš gręžinio, šulinio ar iš čiaupo – mineralai pagrinde yra neorganinėje formoje. Mineralus stenkitės gauti ne iš vandens, o iš šviežių daržovių, vaisių, jūros dumblių ir žalumynų. Termiškai apdorojus daržoves, jose esantys mineralai pereina į neorganinę formą.

 

Vandens temperatūra

Temperatūra – tai energija. Žmogaus kūno temperatūra – 36.6°C. Jeigu jūs išgeriate vandenį, kurio temperatūra 5°C, kas įvyksta? Mūsų organizmas išeikvoja didžiulį energijos kiekį šalto vandens pašildymui iki reikiamos temperatūros, t.y. iki 36.6°C, nes tokia mūsų kūno temperatūra. Žarnyne ji dar aukštesnė. Todėl ypatingai svarbu sergantiems ir senyvo amžiaus žmonėms gerti tik šiltą vandenį.

Vandens paviršiaus įtempimas

Argi niekada nekilo klausimas, kodėl vandens čiuožikai neskęsta? Kodėl ant vandens paviršiaus laikosi atsargiai padėtos adatos ir sąvaržėlės, nors įpylus spirito ar muilo, jos iš karto nuskęsta? Kodėl geriau plauna karštas, o ne šaltas vanduo?

Vandens tūris nesikeičia jį pilstant į įvairius indus – žino kiekvienas. Taip pat ne paslaptis, jog jis lengvai keičia savo formą, pavyzdžiui, stiklinėje vanduo taps stiklinės formos. Kodėl taip yra? Viską lemia vandens struktūra. Vandenį sudaro vandenilio ir deguonies molekulės, kurios traukia viena kitą. Ši traukos savybė pasireiškia kiekvienoje medžiagoje – kietiems kūnams labai stipriai, o dujiniams silpniau. Kuo šios traukos jėgos stipresnės, tuo medžiaga kietesnė. Vanduo, kaip ir kiti skysčiai turi vidutinę traukos jėgą, lyginant su kietomis ir dujinėmis medžiagomis. Juose molekulės traukia viena kitą taip stipriai, jog yra susigrūdusios viena šalia kitos. Vanduo savo tūrio nebekeičia net ir slegiamas – jis pats savaime yra tiek susispaudęs, jog daugiau kur spaustis nėra. Šita jėga, laikanti vandens molekules viena prie kitos, vadinama molekuliniu slėgiu. Skysčiuose molekulinis slėgis yra labai didelis. Tačiau nežiūrint to, ši jėga yra per maža, kad vanduo sugebėtų išlaikyti formą.

Įtempimas

Šaltinis: blogspot.lt

Skysčio viduje esančią molekulę aplinkinės molekulės, esančios jos veikimo sferoje (maždaug 10 molekulės skersmenų), traukia į visas puses vienodai. Tuomet tarsi susidaro pusiausvyra – į kiekvieną pusę molekulė traukiama vienoda jėga ir atstojamosios jėgos kompensuojasi.

Visai kitokia situacija yra vandens paviršiuje. Apatinėje dalyje esančios vandens molekulės traukia paviršiuje esančias, o iš išorės šios traukos nėra kam atsverti, nes ten yra vandens garai ir oras (jų traukos galima nepaisyti).

Taigi, vandens molekulės traukia paviršiaus molekules į vidų, o viduje nėra vietos – ten molekulė prie molekulės, kiekviena traukia viena kitą. Vadinasi paviršiuje esančios molekulės judėti negali ir pasilieka savo vietoje, sudarydamos molekulinį slėgį tarsi plėvelę. Kitaip sakant, apačioje esančių molekulių traukos jėga sukuria tam tikrą „klijų“ efektą, kuris sutvirtina vandens paviršių, paversdamas jį plonute plėvele. Būtent šios plėvelės dėka vandeniu gali čiuožti vandens čiuožikas ir kiti vandens gyvūnėliai.

Paviršiaus įtempimas parodo vandens takumą. Vandens iš čiaupo vandens paviršiaus įtempimas yra 73 din/kv.cm. Jei tas dydis didesnis už 43 din/kv.cm, mes naudojame savo organizmo energiją tik tam, kad vanduo taptų takesnis ir patektų į ląstelę (nepratekėtų pro šalį). Takus vanduo geriau pagirdo, nuplauna ir pamaitina ląstelę. Visi pašildyti skysčiai yra su mažesniu paviršiaus įtempimu.

Kai paviršiaus įtempimas mažas – lašas žemesnis, jis labiau drėkina lapą, su juo labiau sukimba, tiesiog juda, teka lapu. Taip ir mūsų ląsteles labiau pagirdo.

Vandens švara

T.y. be bakterijų, grybelių, pirmuonių, parazitų ir sunkiųjų metalų. Per paskutinius 100 metų žmonija dėl netinkamo elgesio su gamta taip visur pridergė, kad surasti švarų vandenį beveik neįmanoma. Į jūras išliejama nafta, vandenynuose nuskendę povandeniniai laivai su radioaktyviais reaktoriais, išmetamos farmakologijos atliekos, statinės su nuodingais cheminiais reagentais. Tokiu būdu teršalai patenka į dirvą, galiausiai į upes, ežerus, užteršia giluminius vandenis. Antibiotikai jau aptinkami ir Antarktidoje.

Nepatariama gerti vandens iš atvirų šaltinių, šulinių, kuriuose vandens temperatūra aukštesnė nei +10°C, nes tokiame vandenyje yra pirmuonių: liamblijų, amebų.

Vanduo turi būti be sunkiųjų metalų: kadmio, švino, asbesto. Taipogi be nitratų, nitritų ir chloro.

Vandens struktūra

Vanduo visada jungiasi į atitinkamas molekulių grupes, kurios vadinamos klasteriais. Juose ir kaupiama informacija. Tai labai įdomi ir sudėtinga sistema. Tiek gyvoje ląstelėje, tiek augale esantis vanduo turi savo struktūrą. Pats sveikiausias žmogui vanduo yra tas, kuris yra struktūrizuotas. Tokį vandenį galima surasti unikaliose vietose Japonijoje, Pakistane, Alpių kalnuose. Tai „gimęs“ vanduo , kuris perėjo per derlingos dirvos sluoksnius, perėjo Žemės elektromagnetinį lauką

Be abejo, tai vaisiai ir daržovės užaugintos derlingoje, be chemikalų, žemėje. Šviežių vaisių ir daržovių sultys – tai pats geriausias struktūrizuotas vanduo su organiniais mineralais.

Vandens energoinformacinė atmintis

Po daugybės tyrinėjimų ir keltų hipotezių, yra prieita prie vienos iš mįslingiausių vandens savybių – atminties. Vanduo, kaupdamas informaciją,  sugeba ją  įsiminti. Būtent dėl informacijos ir pasikeičia vandens struktūra.

Japonų mokslininkas Masaru Emoto nustatė, kad mūsų mintys, jausmai ir žodžiai veikia vandens molekules. Tad gerdami vandenį išvalykite ir savo mintis, palikite tik tai, kas malonu.

Vanduo sugeba reaguoti į daugybe mus supančių dalykų: į televizijos ir mobiliojo ryšio skleidžiamas bangas, į muziką, vaizdą, žodžius. Pagrindiniai atlikti tyrimai parodė neįtikėtiną vandens kristalizacijos pasikeitimą. Vanduo buvo laikomas šalia muzikos aparatūros, grojant klasikinei ir sunkiajai muzikai (rokui, metalui). Po to jis užšaldytas ir mikroskopu tyrinėti susidarę kristalai.

Nepaprastai gražios kristalizacijos susidarė vandenyje, kuris buvo laikomas prie klasikinės muzikos ir kada buvo sakomos teigiamos frazės.

Akivaizdžiai buvo galima įžvelgti netvarkingus, nesimetriškus, o kartais ir visai nesusiformavusius kristalus to vandens, kuris stovėjo prie sunkios, trankios muzikos ir buvo sakomi neigiamas emocijas išreiškiantys žodžiai.

Netvarkingi ir beformiai kristalai susidarė prie televizijos ir mobiliojo ryšio skleidžiamų bangų.

Neigiamos emocijos užteršia vandenį. Tokią pačią įtaką žmogaus organizmui turi ir mūsų tariami žodžiai, televizijos bangos bei muzika. Bet koks pyktis, riksmas ar prakeikimas užteršia vandenį ir žmones.

Vanduo pagal savo struktūrą turi didžiulį kiekį informacinių matricų. Tai vienintelė „būtybė“ planetoje, kuri sugeba priimti visą bangų ilgio diapazoną. Mes priimame garso, klausos bangas viename diapazone, o šviesos bangas – kitame diapazone, mes girdime, matome… o vanduo priima viską.

Bet kuris gyvas organizmas, nuo vabaliuko iki žmogaus – tai ilgio bangų rinkinys, užrašytas vandens molekulėje, nes DNR molekulės – 90 proc. sudarytos iš vandens. Vanduo persitvarko kiekvieną sekundę, kiekvieną sekundės dalį ir užduoda gyvenimo programą. Mūsų organizme kiekvieną dieną miršta milijardai ląstelių, bet tuo pačiu gimsta ir milijardai naujų. Jeigu mes geriame „netinkamą“ vandenį, tuomet nebepalaikoma gyvenimo programa. Tik energetiškai švarus vanduo sugeba palaikyti bangines charakteristikas.

Vandentiekio vanduo. Tekėdamas vamzdžiais vanduo netenka deguonies, saulės šviesos ir kontakto su žeme. Natūralioje gamtoje upė teka vaga su nedideliais posūkiais, nedideliais nuolydžiais, kontaktuoja su gamta, o vandentiekio vanduo – susiduria su tamsia apribota erdve, su staigiais posūkiais. Tekėdamas vamzdžiu, vanduo prisisotina nauja informacija: pykčio, smurto, pavydo, susierzinimo. Būtent tokiomis vibracijomis ir yra pripildytas vandentiekis, vanduo tai perneša nesibaigiančiu ilgu vandentiekiu nuo vienų namų iki kitų.

Išsilaisvinęs iš nenatūralių sąlygų, vanduo, su kiekvienu gurkšniu deguonies, dalinai susigrąžina savo prarastas jėgas. Todėl patartina vandenį parą palaikyti atvirame inde. Tokiu būdu dujos-chloras turi galimybę išgaruoti.

Pabaigai: įsivaizduokit tokią situaciją. Jūs išgėrėte stiklinę vandens iš čiaupo. Taip daro apie 80 proc. žmonių.

Vanduo gali patekti į ląstelę ir pasilikti joje tik tuo atveju, jeigu atitinka tam tikras biologines savybes.Ką daro organizmas? Jis „netinkamą“ vandenį perdirba į tinkamą. Organizmas nepraleidžia nė vieno lašo „blogo“ vandens.

1)Išgėrėte vandenį, kurio pH rūgštinis. Organizmas išeikvos energiją, kad tokį vandenį perdirbtų į šarminį, atiduos šarminius mineralus: Ca, Mg, Na, K. Jeigu bus jų trūkumas, pasiims iš dantų, kaulų, plaukų. 2) Jei vanduo, kurį išgėrėte bus su teigiamu ORP, pvz.: +250 mV, organizmas išeikvos resursus, kad ORP padarytų neigiamą – nuo -50 mV iki -70 mV, kitaip ląstelė žus. 3) Organizmas pajus, kad vanduo, kuris pateko yra kietas. Dalį druskų pašalins, bet dalį atidės kur jam atrodys geriau: sąnariuose, inkstuose, kepenyse, kraujagyslėse, stuburo slanksteliuose. Vėl energijos eikvojimas. 4) Organizmas pajus, kad vanduo yra šaltas, jis pradės jį šildyti. Jeigu vanduo bus per karštas, organizmas turės jį atvėsinti iki 36.6°C. 5) Organizmas stengsis išvalyti vandenį, kovoti su vandenyje esančiais virusais, bakterijomis ir tai darys imuniteto sąskaita. 6) Jeigu vanduo, kuris pateko bus nestruktūrizuotas, organizmas atiduos didžiulius energijos kiekius, kad sudėtų tokį vandenį į „paketus“, nes kitaip jis negalės patekti į ląstelę. 7) Taip pat organizmas ištrins patekusio vandens blogą informaciją: blogas mintis, triukšmą, vibracijas ir t.t.

Viena aišku – reikia gerti kokybišką vandenį. Geriamojo vandens kokybė turi labai svarbią įtaką sveikatai ir energingumui. Kuo kokybiškesnis vanduo, tuo daugiau energijos organizmas įgauna ir mažiau iššvaisto įsisavinant prastą vandenį ir valant žalingus jo priedus.

Žmogus gyvens tiek ilgai, kiek jo organizmas sugebės pasigaminti ląstelės vidaus vandenį. Kada organizmas pavargs, pradės sirgti ir dehidratuotis.

Kiek vandens reikia per parą?

Rekomenduojama išgerti po 33 ml vandens kiekvienam kūno svorio kilogramui: jeigu sveriate 60 kg, reiškia jums reikia išgerti maždaug du litrus vandens. Vandens molekulės yra laisvos, su nieko nesusijungusios, todėl vanduo yra labai svarbus norint išplauti iš organizmo tarpinius medžiagų skilimo produktus.

Rekomenduojami filmai apie vandenį:

Autorius: Ligita Isodaitė

 

 

Komentarai

komentuoti