Ar šie milžinai tai priešistorinių medžių kamienai…?

Suaugusieji ir vaikai skirtingai suvokia pasaulį. Kodėl? Nes akys mato joms dirbtinai priskirtą matricą, o ne tokią realybę, kokia ji yra ištikrųjų. Mūsų akys galiausiai mus išduoda, mes vis dar gyvename tamsoje, nes pasaulis yra kiek kitoks nei jį esame įpratę stebėti per mums pažįstamą prizmę. Sulaukus trisdešimties toji prizmė mūsų galvose įgyja tarsi sargybinio statusą, o po keturiasdešimties viskas gali dar labiau pablogėti.

Seni medžiai dažniausiai vertinami dėl retumo, jie kruopščiai skaičiuojami ir saugomi kaip gamtos paminklai. Bet kodėl manoma, kad visi miškai, įskaitant Siberijos, nėra senesni nei 200 metų? Žemėje tikrųjų medžių nėra?

Milžinai

Norėčiau panagrinėti šį klausimą iš kitos pusės – pradedant žemės ašigaliais. Sovietų biologai atrado šį tą keisto: nenatūralius kiekius ištirpusio anglies dioksido vandenynuose. Tai žinoma prisideda prie paskutinių metu paplitusių išvadų, skelbiančių apie bendrą atšilimą  99.9%  beveik visoje žemės biosferoje.

Žinoma, kad gyvos ląstelės daugiausiai sudarytos iš vandens, taigi ledynų viršutinės ribos yra ne kas kitas kaip tų organizmų iškilimas, kurie dujiniu pavidalu keliauja per polius ir galiausiai virsta krituliais. Dabar pamąstykime apie anksčiau minėtus 99,9%! Kitaip sakant vandens kilimo intensyvumas ir kiti procesai, prieš visuotinį klimato atšilimą, buvo 20 tūkstančių kartų mažiau intensyvesni. Tai sieja ir augalus, gyvūnus ir žmonės visus kartu.

Bet tuomet atsiranda paklaidų: biologai padalino šiuos skaičius visiems žemynams ir paaiškėjo, kad žemės neužtenka. Tai buvo stereotipinio mąstymo klaida, o mūsų įprasto 30 metrų aukščio miškai nusėdo tarsi virusas biologų galvose, taip užkirsdamas kelią svarbių faktų atskleidimui. Jei augalai netelpa žemėje per plotį, tuomet reikia pridėti trūkstamus metrus į aukštį. Tuomet viskas susieina! Nauja teorija vaizduoja sunkiai suvokiamo aukščio miškus.

Barbariškas Kalifornijos sekvojų miškų kirtimas ( tarp 1880 ir 1920). Tik įsivaizduokite kiek metų prireikia tokios apimties medžiui užaugti. O tada atvyko tie tipai su pjūklais ir kirviais. Vienas, du ir medis nukirstas…

Medžio proporcijos pavaldžios taisyklei jog kelmo skersmuo maždaug 3 kartus aukštesnis nei medkirtys, tarkim (1,75m x 3) x 20 = 105 metrai! Tik pagalvokite. Dabar lankotės miškuose, kurie paprastai neaukštesni nei 30 metrų lyginant su buvusiais 100. Tai buvo legendiniai miškai taip didingai aprašyti liaudies pasakose ir piešti animacijoje. Miškai, išnykę dėka barbarų amžiams. Suprantu, kad tai tebuvo samdomi darbininkai turėję išmaitinti šeimas ir gavę nurodymus iš aukščiau, bet jei kiekvienas jų būtų atsisakęs šio kriminalo, turėtume tokius miškus, kokie dabar menami tik pasakose. Atidžiai pažvelkite į fotografiją:

Jei kažkas mano, kad miškai buvo iškirsti tik dėl medienos, tuomet privalau skubiai išsklaidyti tokias naivias mintis. Faktas, kad seni medžiai veikia tarsi informacijos saugyklos, duomenų bazės ar kietieji diskai šiuolaikiniame pasaulyje. Visi planetos vyksmai tarsi įrašomi į savotišką medžio internetinį portalą. Žmogus su stipria intuicija ir sugebėjimu pajausti vos palietus medžio kamieną gali sužinoti visą šią informaciją. Nežinau kodėl, bet keli Redvudo barbarai nusprendė vieną medį išsaugoti ir aptvėrus pavadinti rezerviniu.

Žemėje tikrųjų medžių nėra?

Silicio era

Taigi, viską apibendrinant: kaip matome gigantiškų miškų liekanos buvo rastos – vadinasi ši miškų teorija įrodo ir sniego polių tezes anksčiau aptartoje klimato kaitos temoje. Atrodo, kad tuo ir galėtume baigti, bet viskas nėra taip paprasta… Vyrauja daug legendų, kalbančių apie žmonių, gyvūnų ir augalų transformaciją į akmenis. Užtenka paskaityti knygą “Krymo legendos“ kaip pavyzdį, kur viskas nukreipta į paleontologistus visame pasaulyje, kasinėjančius augalų ir gyvūnų fosilijas. Esama daugybės įstabių muziejų, kuriuose rastume suakmenėjusių dobilų, varlių, diznozaurų liekanų ir kitų eksponatų.

Skamba puikiai? Bet nepamirškime pagrindinės minties – medžių. Bičiuliai, kur yra medžiai? Senovės Redvudo miškai Kalifornijoje nepriskiriami šiai kategorijai dėl anglies pagrindo, neva netinka silicio eros liekanoms. Iš kur tai žinome? Na, pirmiausiai jie pjauti standartiniais įrankiais (silikoniniais pjūklais).

Žemėje tikrųjų medžių nėra?

Taigi, net šie seni medžiai nuotraukoje nesiejami su silicio era. Tai kur yra silicio medžiai ar tiksliau jų liekanos? Nepatikėsite, bet jie buvo atrasti! Ir spėkite kur? Toje pačioje Šiaurės Amerikoje, patikslinus Arizonoje. Atrodo, kad viskas juda link Aryanso, kuris dabar vadinamas Didžiuoju Kanjonu.

“Cinizmo viršūnė“ vadinti tai nacionaliniais parkais.

Tik pagalvokite ką sukūrė praeities krateris“ Kollo“ kitoje pasaulio pusėje.

Štai ir dar viena ištrinta nuo žemės žymė.

Visas Aryansas pastūmėtas meteorito prieš 50 tūkstančių metų. Bet mes apsimetame nepastebėję šios absurdo komedijos, nes esame susidomėję visai kitomis smulkmenomis.

Suakmenėję medžiai

Pristatau jums muziejų po atviru dangumi. Suakmenėję medžiai išsibarstę po dykumas ir taip pat užtverti. Šiandien bet kas gali išvysti šį turistų pramintą Suakmenėjusių Medžių nacionalinį parką.

Tai nėra tik paprastas fosilijų parkas – jis unikalus! Jei vėžlys ar varlė pavirto akmenimis tai vietiniai medžiai į … pusbrangius akmenis. Peršasi teorija, jog kuo vertingesnė informacija – į tuo „vertingesnį“ akmenį pavirstama (brangakmenį).

Ar pastebite kasmetinius žiedus?

Na? Mus žavi akmenys? Gražu, tiesa? Taigi metas išvadoms.

  • Visi mūsų miškai pakankamai jauni ir neauga aukščiau 30 metrų.
  • Jie užkoduoti augti pagal Amerikos Redvudo palikuonis.
  • Egzistuoja silicio eros fosilijos įskaitant ir brangakmeninius medžius.

Nuo vaikystės matytos gyvūnų fosilijos paskatino kilti klausimui, kuris dabar man atrodo tarsi milijono vertės. Kaip varlė gali tiesiog suakmenėti vietoj to, kad supūtų kas nutinka visiems gyviems organizmams? Nežinau ką manote jūs, bet man regis yra nuslėptos informacijos. Fosilizacijos procesas įvyksta po žeme, kai kūnas palaidojamas po nuosėdiniu sluoksniu, bet nepakinta dėl deguonies stokos pasak wikipedijos įrašų. Mums reiktų kažkokios gamtinės katastrofos, kaip tarkim vulkano išsiveržimo ar molinio lietaus, kad padengtų varles ir mamutus vienodai, kur šios nuosėdinės uolos kartu su ore esančiomis bakterijomis nepaverstų kūno pūvančia atlieka. Kitaip tariant, patys kūnai sustiprėjo ir tapo glaustesni. Pasak mokslininkų organinė medžiaga buvo ir tapo silicio dioksidas. Anglies kūnas veikiamas aplinkybių tampa brangakmeniu ir tai teigta norint nuslėpti silicio eros padarinius! Bet kaip gabalėlis miško pavirto į pusbrangius akmenis? Šią paslaptį atskleisime vėliau, o dabar panagrinėkite visą pusbrangių akmenų teoriją.

Oficiali teorija – vulkanas?

Nežinau kaip jus, bet mane suglumino šie teiginiai:

Pasak oficialiosios versijos, medžiai išnyko kuomet išsiveržė gretimai esantis vulkanas prieš 225 milijonus metų. Ir ši pribloškianti istorija turi daugiau paslapčių. Miškas nesudegė lavoje ir jo liekanos nepuvo žemėje visus tuos 225 milijonus metų, bet pasak fizikinių duomenų tiesiog virto brangakmeniais. Bet tai dar neviskas. Įsidemėkite, kad medžai nuotraukose nėra tiesiog nulaužti – jie buvo išpjauti. Klausimas ar tai buvo prieš, ar jau po Armagedono, kuris galėjo kamienus susmulkinti taip stipriai? Jei prieš, tuomet kokiu pjūklu indėnai pjaustė brangakmenius? Nusipirkčiau ir aš tokį.

Jei kažkas visai netikite, jog medis gali pavirsti į brangakmenį, klausiu:

Jei kažkas tik suvaidino visą šią parodiją, kodėl vis grįžtama prie silicio medžių teorijos? O dabar pats svarbiausias dalykas, ar pastebite kiek iš jų tėra maži silikoniai medžiai? Net ir po visko lyginti juos su Redvudo miškais būtų visiškas neatitikimas.

O viskas labai paprasta: tai tik priešistorinių medžių šakos, o ne patys medžiai. Ir tie medžiai tokie dideli, kad Amerikos Redvudo miškai prieš juos tarsi degtukas lyginamamas su Baobabu. Štai turistai besižavėdami brangakmeniais pasiklysta toje pramogoje nesugebėdami pastebėti tikrai svarbių faktų, kaip tarkim iš kur tai atsirado. O visos paslaptys tiesiog prieš akis.

Mūsų istorijai puikiai tinka frazė: “Sunku pamatyti didelius dalykus žiūrint į juos iš arti“. Dar kartą raginu jus prieš kažką bandant suvokti tiesiog pabandyti pakeisti trajektoriją iš kurios stebite. Vėl grįžtame į pačią pradžią, kur užsiminiau apie skirtingą vaikų bei suaugusiųjų pasaulio suvokimą. Ką matote paveikslėlyje? Tik objektą žydinčių saulučių viduryje?

Kai kurie tokie “objektai“ susiformavo iš sustingusios magmos iškilusios iš po žemės gelmių prieš kelis šimtus metų.

Leiskite jums pristatyti kalną, pavadintą “Velnio bokštu“, esantį Vyonminge, Jungtinėse Valstijose. Jis susiformavo iš susijungusios magmos, kuri iškilo iš po žemės maždaug prieš 200 milijonų metų (taip teigiama).

Kas mano, jog tai kalnas, bet as teigiu, kad tai priešistorinis medis ir galiu tai įrodyti. Viskas, ką sužinote tai tik pradžia. Vaizdingai tariant mums dar teks prabusti iš to miego, kuriame esame dabar tam, kad praregėtume.

Stovintis tobulos šešiakampės formos objektas siekia daugiau nei 300 metrų! Ant jo galite įžvelgti tiesią liniją. Bet sakyti, kad šis geometrinis šedevras tai lavos išsiveržimo rezultatas būtų taip pat kvaila, kaip ir teigti, jog lenktyninė mašina atsirado ant bėgių sprogus Ferrari gamyklai. Ar žinote, kas mane visame tame stebina labiausiai? Visi stulpeliai šešiakampiai? Kodėl būtent tokios formos? Nes Visata taip jau nusprendusi kontūruoti savo šedevrus.

Nėra dviejų vienodų snaigių, bet jos yra tobulos šešiakampės formos. Štai bitės, nežinodamos matematikos, sugeba teisingai identifikuoti tokią šešiakampio savybę, kaip mažiausias perimetras, kas yra privalumas norint kuo efektyviau panaudoti vašką, kurio užpildymui kartu išsaugant kuo daugiau erdvės.

Taigi, ši forma ekonomiškiausia konstrukcijoms. Dar daugiau… Nėra prasmės siekti visiškai suvokti, kokios apimties mūsų planeta.  Irgi teorija, jog esame taip pat tokioje formoje. Atsivertę botanikos knygą atrastume augalų ir milžinų medžių struktūrų panašumų. Bet tiesiog beprasmiška ginčytis su to nenorinčiais suprasti asmenimis. Pateiksiu lino skerspjūvio pavyzdį.

Lino pluoštas yra šešiakampės formos, kuris tiksliai išlaiko savo geometrinę formą per visą stiebo ilgį ir tai tas pats, kas išdidinus siektų 386 metrus. Pluošto dalelės nesiskiria viena nuo kitos, jos tik jungiasi per visą ilgį viena kitai netrukdydamos. Kiekviena iš jų apgaubta plonu kiautu. Tarsi juostelė sujungianti audinių apvalkalus formuoja visą išorę. Kaip matote gaubtas kontakte su vėju ir drėgme išsiskleidžia arba nugula, o tai įrodymas, kad dalelės sudarytos bent iš dviejų skirtingų komponentų. Pluoštas nenugula ant žemės vertikaliai. Jis linksta į bangos formą tarsi medis.

Kaip matome, sukietėjusios lavos versija yra visiškai absurdiška. Per daug faktų patvirtinančių, jog tai greičiau milžiniškų medžių liekanos. Suprantu, kad Holivudo 1977 metais išgalvota “Close Encounters of the Third Kind“ versija, kad “Velnio bokštas“ skirtas susitikimams su ateiviais kiek klaidina, bet kur tada buvo mokslininkai? Biologai, geologai, paleontologai daugiausiai besigilinantys į šią sritį. Taigi apskaičiuokime medžio liekanos kažkada buvusį tikrąjį aukštį. Kad tai padarytume pasinaudokime formule, kuri buvo pateikta anksčiau, liekanų diametras maždaug lygus 1/20 viso medžio. Prie pagrindo diametras siekia 300 metrų. Turint galvoje, kad liekanos kilo per 7500 metų, tampa aišku, kad galimai galėjo būti ir platesnių matmenų, bet net tuos 300 padauginus iš 20 gauname 6 kilometrų aukštį! Galima šiek tiek sudvejoti dėl to, ar “Velnio bokštas“ Jungtinėse Valstijose galimai yra silicio eros liekana.  Suprantu ir nepakankamai įvertinamų tikimybių šalininkų poziciją ir tai, kad dėl skirtingų požiūrių jiems būna sunku kažką įrodyti. Jei manote, kad visi įrodymai jau paviešinti, teks jus nuvilti, vis dar turiu kozerių, kuriuos atskleisiu keliaujant link kulminacijos, nes ši istorija paini tarsi Agatos Kristi detektyvas. Leiskite supažindinti su “Milžinų taku“ Airijoje. Kažką primena?

Ir vėl šešiakampia, apie kuriuos tiek kalbėjome aptardami augalų struktūrą. Tai tik paviršinė liekana. Medis augo paplūdimyje. Takas sudarytas iš 40 tūkstančių geometrinių kolonų, kurių proporcijoms pavydėtų net bitės! Aišku, šis gamtos stebuklas ekspertų buvo pavadintas nacionaliniu rezervatu. Ir spėkite, ką kalba mokslas. Milžinų takas – gamtos paminklas iš 40 tūkstančių tarpusavyje besijungiančių bazaltinių kolonų, susiformavusių kaip vulkano išsiveržimo rezultatas. Išsiveržimas! Kaip sustabdyti šią vis pasikartojančią teoriją? Sudėtinga, turime laukti. O štai aviliai kažkodėl mokslininkų nepriskiriami kaip vulkaninio proveržio padariniai. Tik pažvelkite į šiuos šedevrus.

Taigi apibendrinant, visa tai lavos išsiveržimas.

Štai kaip ji teka.

Štai kas lieka:

Dabar palyginkime su “Velnio bokštu“ ir “Milžinų taku“.

Ar įtikina lavos fontano istorija? Jei manote, kad galiu parodyti tik kelis pavyzdžius – klystate. Jų esame visoje planetoje. Įdomiausia, kad mes nė nenumanome, kad tai liekanos, o mokslininkai dar ir stengiasi tai nuslėpti. Buvo sugalvotas naujas bazaltinių uolų terminas. Dabar sutelkite dėmesį į sekančius paveikslėlius. Ar lava lašėdama ant žemės jos taip ir nepasiekė?

Judame toliau nenukrypstant nuo temos, atkreipiu jūsų dėmesį į tą patį šešiakampį. Pažvelkite į šį didžiausią išdžiūvusį druskų ežerą Bolivijoje. Kaip matote viskas nėra taip paprasta nei, kad knygų aprašymuose ar televizijos laidose. Turimos žinios negali paneigti akivaizdaus šešiakampio portreto. Silicio eros liekanos egzistuoja…

Nepatikėsite, bet tiesa slypi ne tik vikipedijos žodynuose. Internete nėra daug informacijos, kuri paaiškintų šešiakampio struktūrą. Tik nedidelė prošvaistė visama kame, skelbianti kaip keistai sutrūkinėjusi druska.

Kiek žinau, suskeldėjimai tai paviršiaus fragmentų gilėjimas, o aš matau iškilimus, tai priešinga suskilinėjimams.

Tas pats ir su silicio liekanomis. Kodėl druskos ežero paviršius padalintas į šešiakampių formas? Kolkas konkretaus paaiškinimo iš mokslininkų nėra. Pasak jų, druskų ežerai yra nusekusio dumblo rezervuarai. Sutinku: kiekviena ląstelė savotiškai pasižymi gyvų organizmų savybėmis, kaip snaigės pavyzdžiui. Bet kaip pastebėjome šis ežeras nėra tik druskų susidarymo efektas. Tai silicio pasaulio kūrinys. Ar dabar pastebite kaip esame klaidinami? Jei milžiniški medžiai gali pasirodyti tik mūsų vaizduotėje, prieš akis turime 10 tūkstančių kilometrų ploto kūrinį, kuris tampa dar sunkiau suvokiamu įrodymu dėl priešistorinų medžių dydžio.

Kalnai ir uolos

Ar suvokiate, kad vos prieš 7500 metų mūsų planeta galėjo atrodyti taip, kaip matėme filmo “Avataras“ scenarijuje..?

Planeta buvo išdidinta iki gigantiškų proporcijų. Tai jie nubrėžė viršutines ribas visam pasauliui. Liko tik keli šimtai metrų. Įsidemėkite, kad ežero pakrantės linija yra pusračio formos, tarsi išgauta pasitelkiant ekskavatoriaus ratą. Taigi ši tema tiesiog nepaprastai įdomi, o prasidėjo nuo Pavelo Ulyznovo. Jis paskutiniais metais padarė tikrą revoliuciją vulkanų, upių, ežerų, jūrų anatomijos moksle. Kaip jis sako, šie apibūdinimai dabar jau gali būti ištrinti iš žodyno kaip nebereikalingi, nes iš esmės neegzistuoja jokie vulkanai ar kanjonai. Taigi remdamiesi šiais loginiais perspėjimais rekomenduojame perskaityti viską iki galo jei norite suprasti esmę. Įmanoma, kad Solar de Uyuni pavadinimas užsimena apie tai ko nepasakome garsiai, bet turime mintyse. Teorinė dalis baigta, atėko metas kulminacijai. Bet iš pradžių grįžkime prie tų liekanų ir panagrinėkite keistus dalykus.

Pažvelkite iš arčiau: tai plokščia viršūnė.

Ką tai reiškia? Paprasta, medžiai tiesiog buvo nukirsti. O čia jau vaizduotė nustebina pačią vaizduotę ir kyla klausimas: Kas juos nukirto? Kodėl? Gal jie buvo nupjauti, o ne nukirsti? Tai aptarsime vėliau, mat jie išsidėstę pakelėje, o žinote kodėl? Nes tai nėra tik nupjautos lieknanos. Pasakysiu dar kaiką: “Velnio bokštas“ buvo tik nedidelis pavyzdys lyginant su tolimesniais. Pasiruoškite, nes tai pagaliau padės suvokti svarbiu dalykus apie kalnus ir uolas.

Šios liekanos iškilusios visoje planetoje. Jų šimtai.

Dabar prisiminkime, nuo ko viską pradėjome. Manėme, jog pažįstame tuos 30 metrų miškus, kuriuose lankomės. Mėgaujamės įprastu jiems grožiu, bet paprasčiausiai esame priversti taip galvoti, nes ištiesų tai vos 30 metrų šakos kažkada buvusių tikrųjų medžių. Amerikoje populiaru pasakose vaizduoti seną mišką “milžiną“ siekiantį, net 100 metrų. Taigi kyla ir neaprėpiamos fantazijos, kurias deja riboja Kalifornijos Redvudo miškų primestas kultas dabartiniams miškams. Pavyzdžiui, kalnas Keiptaune Afrikoje, kurio apimtys tikrai įspūdingi, bemaž 3 kilometrus siekianti plynaukštė. Ją padauginus iš šimto gauname įstabius 60 kilometrų! Taigi tai net 10 kartų aukštesnis medis nei anksčiau minėtasis “Velnio bokštas“. Tokius dydžius suvokti sunku, kai esamę įpratinti prie vos 30 metrų šakų.

Vos viena tokia milžiniška šakelė prilygtų prekybos centrui, mokyklai ar parkui. Atsiprašau už tokį palyginimą, bet nesugalvojau nieko vaizdingesnio šiuolaikinio žmogaus sąmonei. 60 kilometrų! Ar būta aukštesnių. Įsivaizduokite, kad net tai ne limitas. Tie kas atidžiai skaitėte ankstesnę informaciją žinote, kad Bujano saloje būta ąžuolo, kurio matmenys išties įspūdingi. Ąžuolas augo nesustodamas, tad niekas nežino tikslaus liekanų dydžio, kurios padengtos Antarktidos ledo, bet aišku jog kalbame apie kelių šimtų kilometrų dydžius.

Prisiminkite, kaip skyriaus pradžioje pažymėjau mūsų savisaugos prizmę, kuri ir iškraipo pasaulio vaizdą. Paklauskite, bet kurio iš šalia esančių ir parodykite jiems medžių nuotraukas. Pastebėsite kaip jie sukoncentruos dėmesį į tik į žaliuojančią apatinę dalį. Ta dalis gali būti lyginama su mase, bet ne mišku.

Nulūžę medžiai

Dabar panagrinėkime plačiau. Dar kartą pamėginkite mąstyti pasauliniu mastu. Tik įsivaizduokite, kokios milžiniškos užuolaidos dengia mūsų sąmonę nuo tikrojo suvokimo! Tampa aišku, kodėl literatūriškai Apokalipsė verčiama kaip užuolaidų praskleidimas. Dabar suprantate kodėl taip inirtingai bandoma straipsnyje paaiškinti tą prizmės vaidmenį sąmonėje? Galite teigti, kad iš tiesų nematote nieko. Patikėkite, viskas aplinkui išsidėstę skirtingai ir tai ką matome yra tik tuštuma palyginus su tuo ko nematome. Nejausdami bendrumo su pasauliu esame priversti gyventi tarsi realybės sapne. Turbūt pastebėjote jog liekanos, kurias vadinu tikraisiais medžiais nėra dabartinių medžių. Medis – tikrasis milžinų vardas. Jis kilęs iš antikinių žodžių schemos. Kitaip tariant antika – tai medžių augimo periodas. Sakant senovės laikais mes kalbame apie 7500 metų laikotarpį ar net ankstesnį. Manau dabar tampa aiškiau, kad vos 30 metrų medžių šakos tokiomis tapo tikriesiems medžių protėviams susilpnėjus. Grįžtant prie klausimų: kas juos nupjovė? Kokiu tikslu? Kokie pjūklai tam buvo naudojami? Manau dar ne laikas atsakymams. Vietoj gilinimosi į gigantiškąją vegetaciją, kuria buvo padengtas planetos paviršius, paklauskime savęs kas nutiko su mediena? Likęs pasaulis buvo tarsi pavienis miškas. Mes ištyrėme tik paviršines liekanas, o kaip dėl lūžusių medžių? Pažvelkite:

Manau supratote esmę, kad tai galėjo būti aukščiausios planetoje liekanos, kurios buvo paveiktos sprogimo bangos.

Kaip ir spėjote, uolos planetoje tiesiog neegzistuoja! Tai tik liekanų nuolaužos. Galite peržiūrėti milijonus nuotraukų, bet neišvysite nieko kito nei silicio kūnus. Kaip paaiškinti uolų atsiradimą moksliškai? Ar dabar suprantate kodėl taip žavimės uolomis? Kodėl jos tokios išskirtinės, kad jų gabalėliai net naudojami kaip ekologiška statybinė medžiaga. Nepaisant uolų negyvinbingumo šioje anglies eroje, jos ir toliau sugeba kaupti energijos atsargas. Akmuo – tarsi tiltas tarp silicio ir anglies erų, o dabar kitas svarbus aspektas: reikia išmokti aiškiai atskirti uolas ir kalnus. Jų konceptai visiškai skiriasi. Uolos sudarytos iš pavienių akmenų, išsikišusių net į dangų.

Ir štai kalnai tai tarsi milžiniškų medžių atliekų puokštė. Išsiskirianti ypatybė – beveik tobula kūgio forma, o privalumas biri struktūra. Taigi kaip reakcija į sluoksnius tampa kalnų virtimas tekančia lava.

Taigi, neasama jokių vulkanų, kalnai ir uolos taip pat neegzistuoja. Galite šiuos terminus visiškai ištrinti iš žodyno. Iš lėktuvo skrydžio pastebėtume, kad visos planetoje egzistuojančios uolos – yra silicio eros kūnai. Ar tai krentantys medžiai? Nevisai. Dauguma uolų, tai nuoroda į fosilizuotus gyvūnus bei kitus kūnus. Krymo gerbėjai apie tai mąstė iš pat pradžių, bet visas detales apie fosilizuotą augmeniją pateiksiu kitoje pastraipoje. Turėtume paminėti, kad ne visi medžiai turėjo ląstelių pluoštus kaip tarkime “Velnio bokštas“ ar “Milžinų kelias“. Dauguma minėtų uolų yra lėkštės formos ar kempinių struktūros, kaip grybai. Silicio pasaulis buvo toks įvairus, kad daugumos planetos ir galaktikos objektų tiesiog neįmanoma surūšiuoti.

Norėčiau padėkoti, kad vis dar sutelkiate dėmesį į visą šią informaciją. Papasakosiu istoriją. Filmo “Avataras“ gamta tiesiog daugybę kartų išdidinta ir paįvairinta. Visa tai žydėjo ir klestėjo iki kol atvyko negeri vyrukai. Iš pradžių jie nukirto kelis geriausius medžius, tam kad paverstų juos ekologišku kuru generatoriams, keičiantiems temperatūrą ir slėgį planetoje. Klimato kaitos pasekoje, augmenija akmenėjo ir tik nedidelė dalis išsigelbėjo po danga. Sustojo visa vegetacija, planeta buvo nusiaubta. Žuvo viskas, kas tik turėjo šaknis. Pažvelkime iš arčiau į mums pažįstamo medžio nukritimą:

Kaip matote, kamienas yra tik 5 – 10% viso medžio masės.

Čia yra medžių kritimas po meteorito:

O dabar įsivaizduokite maždaug 100 kilometrų aukščio krintančio medžio galingumą. Ar bent nutuokiate kiek akmenų turėjo nugulti ant žemės? Tai kur jie visi dingo? Po šio įvykio atvykę linksmi vyrukai su savo technika išvalė kelių metrų apatinį sluoksnį šių liekanų. Tie padarai buvo tarsi vėžys, užvaldantis ląsteles, žemyną po žemyno paliko tusčius. Tai suformavo dykumas ir barbarišką laiką besitesiantį iki dabar.

Nuotraukoje matome Bagger 288 didžiausią kaušinio rato ekskavatoriu šių dienų pasaulyje. Jei ši technika atrodo dar primityvi įsisvaizduokite, kokio lygio technologija susidoroja su 100 kilometrų aukščio medžiais. Štai kaip besisukantis ekskavatorius veikia: jis slenka keliu lygiagrečiai sienos.  Didžiulis diskinis kaušas sugriebia uolas ir jas susmulkina.

Tai triukšmingas procesas prilyginimas net roko koncerto bangai. Kartoju, kad ši karjerų vulkanų ir kaušinio ekskavatoriuas tema buvo pradėta Pavelo Ulyanovo.

Artėjame prie kulminacijos, o kad suprastumėte kontekstą aš nusprendžiau jums papasakoti apie tas galingas mašinas. Ji išvalė viską kas kažkada nukrito ant mūsų planetos paviršiaus. Taigi silicio era buvo akmeninių liekanų era.

Mes tiek daug nežinome apie savo planetą…

Uolos nevisada buvo iš įprasto silicio dioksido, atvirkščiai jos visada buvo pusbrangiai akmenys. Dabar supratote, kodėl įkurti suakmenėjusių medžių parkai ir kodėl jie vertinami tarsi tie patys brangakmeniai.

Ir čia kyla kitas klausimas. Kodėl tos liekanos išliko nepaliestos? Prisipažįstu atsakymo neturiu. Priėjimas prie tokios informacijos negalimas, taigi belieka remtis logika, kuri nevisada pasitesina aprašant tokius objektus. Tikėtina, kad šios liekanos buvo kažkokios rūšies energija, kuri tekėjo iš žemės gelmių.

Tikriausiai, kad jokio akmens silicio eroje nebuvo. Taigi visi rieduliai, kuriuos galite atrasti pasaulyje tai tik smulkesni kito objekto gabalėliai. Kas pasisavino silicio eros augmeniją ir gyvūniją, ir kur dingo tokie kiekiai akmenų? Galbūt jie buvo išskraidinti iš planetos kaip tiki dauguma? Ne. Jų niekas neeksportavo. Akmuo buvo reikalingas ir čia kaip konstrukcinė medžiaga. O kas gali būti sukonstruota iš tokio kiekio akmenų? Pamatai? Tvirtovės? Miestai? Pamirškime šias minties. Jei norite suvokti dievą, tuomet turite galvoti kaip jis.

Ir čia galime prikibti prie fakto burnai tenka tusčiavidurio miesto vaidmuo, o akmenys joje dingsta tarsi nepastebėti. Viskas paprasta. Ar žinote iš ko gaminamas stiklas ? Lydito silicio. Taip to pačio iš kurio sudarytos ir uolos. Dievo vietoje lydyčiau uolas išgaunant stiklą. Kodėl? Tam, kad pastatyti milžinišką dangą/skydą ir pavadinti… Galbūt dangumi..? Yra teorija, jog mūsų planetą dengia didelis šydas.. bet šiandien ne apie tai 🙂

Šaltinis: versta iš anglų k. : secretenergy.com

Komentarai

komentuoti