Nuostabaus psichologo mintys. Kanadiečio vystymosi psichologo, tėvų konsultanto, 5 vaikų tėvo Gordono Neufeldo, parašiuso bestseleriu tapusią knygą „Laikykite savo vaikus“ (Hold On To Your Kids). G. Neufeldas teigia, kad vaikams, taip pat ir paaugliams yra daug svarbesnis ryšys su tėvais nei bendraamžiais. Jis paneigia įsitikinimą, kad bendravimas su bendraamžiais padeda vaikui geriau socializuotis G. Neufeldas, remdamasis prisirišimo teorija, atskleidžia sėkmingo vaikų auginimo ir ugdymo paslaptį.
Kelios svarbiausios mintys šio psichologo pokalbio:
“Laikyti vaikus” prie savęs ar juos paleisti?
Prieraišumas yra dominuojantis poreikis. Viena svarbiausių jo funkcijų – kad mes galėtume susiorientuoti, nesijaustume sutrikę, suprastume, kas mes esame, jog esame reikšmingi, suvokti, kas mums svarbu. Prieraišumas mums nurodo kryptį, padeda perduoti vertybes, kultūrą iš kartos į kartą.
Kita labai svarbi idėja, kuri remiasi moksliniais atradimais, yra ta, kad pagrindinis sveikos vaiko asmenybės vystymosi sąlyga yra tvirtas ir glaudus ryšys su už juos atsakingais suaugusiaisiais. Ši idėja yra esminė santykių moksle. Ir ji gali padaryti perversmą ne tik vaikų ir tėvų santykiuose, bet ir visoje ugdymo sistemoje.
Citata: “Mūsų visuomenėje yra viskas taip apversta aukštyn kojom, mes iš tiesų pradėjome labiau vertinti vaikų norą atsiskirti nuo mūsų nei jų artumo siekį.”
Tėvai nūdienos pasaulyje siekia išsilaisvinti. Mes esame tokie pavargę nuo visų savo atsakomybių, kad imame tapatinti vaikų priklausomybę nuo savo bendraamžių su jų nepriklausomybe.
Šią priklausomybės ir nepriklausomybės problemą jau sprendžiame ilgą laiką. 1960-aisiais ir 1970-aisiais visa literatūra, skirta tėvams, kartojo, kad neturime nieko daryti už savo vaikus. Esą jie viską turi daryti patys, nes kitaip niekada netaps nepriklausomi.
Susigrąžinti pirminį ryšį su savo vaikais, kurį jie jaučiasi praradę
1950-aisias ir 1960-aisiais mes padarėme didžiulę klaidą, įtvirtindami skirtį tarp prigimties ir ugdymo. Mes iškėlėme prielaidą, kad vaikas tapo toks, koks yra, arba tik dėl genetinių veiksnių, arba tik dėl ugdymo. Tačiau ši idėja užtemdė patį svarbiausią veiksnį, kurį žino kiekvienas sodininkas – augimo, vystymosi veiksnį.
Tik tada, kai augalo šaknys gauna tai, ko joms reikia, jis pradeda augti ir bręsti. Štai tokia ir yra visa „vaikų laikymo šalia“ idėja. Mes esame atsakingi už tai, kad būtų patenkinti mūsų vaikų prisirišimo ir priklausymo poreikiai tam, kad vaikai iš tiesų pradėtų spontaniškai tapti gyvybingomis, atskiromis būtybėmis.
1970-aisiais ir 1980-aisiais manyta, kad bendraamžiai turėtų būti vaikų savivertės šaltinis. Tačiau populiarumas tarp bendraamžių niekada nebuvo savivertės šaknis. Vaikai ir paaugliai jaučiasi kur kas saugesni, kai jie yra brangūs ir reikšmingi ne savo bendraamžiams, bet suaugusiesiems, atsakingiems už juos.
Buvo manoma, kad vaikai turi būti prisirišę prie savo bendraamžių ir iš jų perimti patirtį
Prisirišimas prie bendraamžių pats savaime nėra problema. Tačiau kai tai ima konkuruoti su prisirišimu prie suaugusiųjų, ja tampa. Lygiai taip pat, kai ir ryšys tarp brolių bei seserų tampa stipresnis nei tarp vaikų ir tėvų. Jei vaikai ima „suktis“ vieni apie kitus, tėvai nieko nebegali padaryti. Planetos sukasi aplink saulę, o ne vienos aplink kitas. Ir kai vaikai ima „suktis“ vieni aplink kitus, tai atitraukia juos iš tėvų ir mokytojų orbitos. Tai fenomenas, kurį puikiai matome. Vaikai, kurie labiau prisirišę prie bendraamžių nei prie tėvų bei mokytojų, yra sunkiai sukalbami.
Orientacija į bendraamžius keičia visą mūsų visuomenės struktūrą ir sabotuoja kontekstą, reikalingą vaikams auginti. Tai tampa kur kas sunkiau tėvams, ir jie nesupranta, kodėl tai yra taip sunku. Tačiau tu negali susikalbėti su vaiku, jei nesi laimėjęs jo širdies.
Kai vaikas atsigręžia į savo bendraamžius, ieškodamas atsakymų į gyvenimo klausimus, siekdamas priklausyti ir jaustis reikšmingas, viskas pradeda griūti.
Dažnai kalbate apie vaikų bėgimą nuo savo pažeidžiamumo kaip dar vieną orientavimosi į bendraamžius pasekmę. Pakomentuokite tai.
Bendraamžių, jaunimo kultūroje (pažvelkite vien į filmus) nėra vietos pažeidžiamumui. Tai kultūra be ašarų. Prie bendraamžių negalima verkti. Vienintelis dalykas, dėl kurio galima verkti, – kai pralaimi tavo mėgstama sporto komanda. Arba jie kas nors miršta tavo mokykloje. Tada verkia visi, net ir tie, kurie šio žmogaus visai nepažino. Taigi mūsų vaikų viduje esama ištisos ašarų jūros, tačiau mūsų visuomenėje nėra galimybės jai išsilieti. Todėl nieko nuostabaus, kad taip plinta agresija.
Kai ėjau į mokyklą, mano klasėje buvo trys berniukai, kurie iš visų tyčiodavosi. Jie atimdavo iš manęs priešpiečius, todėl mano motina man įdėdavo dvejus – vienus jiems, kitus man. Žvelgdamas iš šiandienės perspektyvos, aš nesijaučiu labai to sužeistas, nors viską prisimenu lyg vakar. Ir esu įsitikinęs, kad mano motina ir mano mylima mokytoja mane nuo to apsaugojo. Kodėl? Todėl, kad dabartiniai tyrimai sako, jog svarbiausias veiksnys, apsaugantis vaiką nuo išorės žaizdų, yra jo stiprus emocinis ryšys su juo besirūpinančiu saugusiuoju. Kai aš patikėjau savo širdį mokytojai, kuri man reiškė kur kas daugiau nei anie trys berniukai, tai mane apsaugojo. Tai manęs neapsaugojo nuo stumdymo, pravardžiavimo, tačiau mano smegenys neturėjo nuslopinti jausmų, bandydamos mane apginti. Aš galėjau tai ištverti, nes man nebuvo svarbiausia, ką tie vaikai galvojo apie mane. Tačiau kai vaikai tampa orientuoti į bendraamžius, jie praranda skydą, kuris juos turėtų apsaugoti nuo žeidžiančio pasaulio. Štai kodėl vaikams reikia ryšio su mumis. Šiandien skiriama daugybė pinigų saugios mokyklos, patyčių prevencijos programoms. Tačiau einama neteisinga kryptimi. Mūsų vaikai netaps saugūs, jei juos mokysime vien gražaus tarpusavio sutarimo, empatijos ir pan. Tačiau tai galima pasiekti tada, kai suaugusieji jų gyvenime taps reikšmingesni nei bendraamžiai. Jei to nesuprasime, viskas nueis veltui.
Paplitęs įsitikinimas, jog vaikus reikia kuo anksčiau skatinti bendrauti su bendraamžiais, kad jiems tai padės greičiau socializuotis, tapti savarankiškesniems…
Nors į bendraamžius orientuoti vaikai atrodo socialesni, tačiau vienintelė to priežastis yra ta, kad bendraudami tarpusavyje jie praranda drovumo jausmą. Tačiau dėl to tampa ir kur kas šiurkštesni suaugusiesiems. Tai nėra joks socialumas. Mes čia klystame. Tokie vaikai, atrodo, labiau pasirengę mokyklai, nes jų mažesnė atsiskyrimo baimė. Tačiau tyrimai rodo, kad nuo ketverių metų amžiaus vaikai ima prarasti tuos privalumus, nes jie kreipia dėmesį ne į mokytoją, o į bendraamžius. Nors orientuoti į bendraamžius vaikai atrodo mažiau priklausomi, bet iš tiesų taip nėra. Jie labiau priklausomi nuo bendraamžių, ir tai sukuria iliuziją, kad jie mažiau priklausomi nuo suaugusiųjų. Nuo bendraamžių priklausomi vaikai atrodo mažiau nuliūdę, tačiau jie bėga nuo savo pažeidžiamumo. Pirmas to ženklas – jie nustoja kalbėti apie tai, kas juos slegia. Ir mes klaidingai manome, kad, jei vaikai nekalba apie tai, kas juos slegia, jų niekas ir neslegia. Tačiau jei vaikai yra emociškai sveiki, jie nuolat skundžiasi. Kai vaikas ima nebesiskųsti, tada turime susirūpinti. Nors tokie vaikai atrodo tvirti, atsparūs ir mums patinka vaikai, kurie nesiskundžia, iš tiesų jie taip tik ginasi nuo savo pažeidžiamumo.
Mūsų visuomenėje jau trečioje kartoje orientacija į bendraamžius yra normalus dalykas. Tačiau mes linkę painioti tai, kas normalu, su tuo, kas natūralu. Ir tai iš tiesų nėra natūralu. Mes painiojame socialumą su socializacja. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, vaikai, kurie labiausiai orientuoti į bendraamžius, mažiausiai linkę integruotis į visuomenę. Taigi vaikams reikia ne bendraamžių, o mūsų.
Taip pat manoma, kad vaikų buvimas su bendraamžiais (pradedant nuo vaikų darželių) skatina lygybę, demokratines vertybes.
Vos vaikai tampa prisirišę vieni prie kitų, jie spontaniškai įsitraukia ne į lygiaverčius, bet į hierarchinius santykius, ima žaisti hierarchinius žaidimus. Kodėl? Todėl, kad prisirišimas natūraliai yra hierarchinis. Todėl vaikams reikia stipraus ryšio su už juos atsakingais suaugusiaisiais. Tam, kad jie taptų apsaugoti nuo žeidžiančio išorės pasaulio ir kad taptų asmenybėmis. Atrodo paradoksaliai, bet kuo glaudesnis ryšys, tuo daugiau erdvės individualumui. Todėl ryšiai turi būti stiprinami – su tėvais ir šeimoje, seneliais, su kitais besirūpinančiais suaugusiaisiais, darželio auklėtojais, mokytojais, auklėmis. Turime kurti santykių tinklą, kuriame galėtų vaikas augti. Turi būti hierarchinis santykis tarp vaikų ir suaugusiųjų, o ne tarp vaikų. Ir šiame hierarchiniame santykyje vaikai nekonfliktuoja su suaugusiaisiais.
Tai ar reikalingi vaikams bendraamžiai?
Tai turi būti ne vystymosi pradžioje, bet pabaigoje. Pradžioje turi būti ryšys su tėvais ir kitais atsakingais suaugusiaisiais. Todėl bendraamžiai neturi pakeisti tėvų. Kas turi pakeisti tėvus? – vaiko savasties jausmas, jo paties asmenybė. Tada jis gali bendrauti su bendraamžiais neprarasdamas savo individualumo.
Teigiate, kad jei esate laimėjęs vaiko širdį, disciplina yra beveik nereikalinga. Kaip tai suprasti?
Kai vaikas yra tinkamai ir gerai prisirišęs, jam kyla natūralus troškimas būti geram tiems, prie kurių jis prisirišęs. Tai turi tokią galią ir yra taip natūralu. Kai jaučiate natūralią savo, kaip tėvo, galią ir autoritetą, jums nekyla jokio noro naudoti „tvirtos rankos“ priemonių ar papirkinėjimo siekiant, kad vaikai darytų tai, ko norite.
Daugelis mano, kad disciplina yra tėvystės esmė. Tačiau tai nėra tėvystė. Tėvystė nėra komandavimas vaikams, kaip jie turi elgtis arba ko neturi daryti. Tėvystė yra sąlygų, kuriomis vaikas gali realizuoti visą savo žmogiškąjį potencialą, sudarymas.
Kaip galėtume susigrąžinti savo kadaise turėtą natūralią galią ir autoritetą, kai jau esame praradę savo vaikus?
Svarbiausia, ką galite padaryti, siekdami atkurti šį santykį, yra tikėti, kad jis yra svarbus. Vaikams reikia pasitikėti ir priklausyti nuo tų, kurie už juos yra atsakingi. Taigi reikia atkurti kontekstą, kuris reikalingas auginti vaikus.
Kai pradedi bendravimą, tu pasisveikini. O į pasisveikinimą įeina akių kontaktas ir apsikeitimas šypsenomis, kas reiškia kvietimą būti.
Tada ieškote bendrų veiklų – drauge valgote, einate pasivaikščioti. Kai tai darote, suteikiate vaikams jausmą, kad jie yra svarbūs, ypatingi. Jūsų darbas yra elgtis taip, kad atsilieptumėte į vaikų prisirišimo poreikius ir juos patenkintumėte.
Tai yra santykių kūrimo ir puoselėjimo kelias. Tą mes darėme tūkstančius metų. Mums iš tiesų nereikia sakyti, kaip tai daryti. Tačiau mes kažkaip praradome savo nuojautą. Mes užmiršome, kad tėvystė yra fundamentali santykių tema. Tai ne įgūdis. Tai – santykis. Ir jei santykis geras bei sveikas, viskas atsistoja į savo vietas.
Ar laikas, praleistas kartu prie TV, veikia mūsų gebėjimą būti psichologiškai ir emociškai artimiems su kitais?
Tyrimai vienbalsiai ir labai aiškiai parodo, kad „skaitmeninis intymumas“ trukdo tam, ko vaikams iš tiesų reikia.
„Skaitmeninis intymumas“ yra kaip saldainiai. Saldainiai egzistavo daugybę metų, tačiau problema išliko ta pati. Kai vaikas klausia: „Ar galiu paimti saldainį“ ir yra ketvirta valanda vakaro, mes sakome: „Ne, negali, nes nebenorėsi valgyti vakarienės.“ Taip pat ir kalbant apie skaitmeninį intymumą. Tai dirgina prisirišimo centrus smegenyse, bet šio poreikio nepatenkina. Tai nepasotina. Tačiau tuo pat metu tai labai patrauklu ir sukelia priklausomybę.
„Skaitmeninis intymumas“ numalšina apetitą tikriems dalykams. Taigi, kai vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus, jie praranda tikro intymumo poreikį. Vaikai praranda artumo, reikšmingumo savo tėvams alkį, o tai iškreipia santykį tarp jų ir tėvų.
Tad kiek gi turime “laikyti savo vaikus”?
Tai skirtinga kiekvieno vaiko atveju. Tai turi tęstis tol, kol mūsų darbas taps atliktas. Šiandien vaikystė trunka kur kas ilgiau nei ankstesniais laikais. Anksčiau perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą būdavo labai greitas. Dabar mūsų visuomenė labai sudėtinga, paauglystė tęsiasi iki 20 metų, mes padvigubinome vaikystės laiką. Todėl dabar savo vaikus turime „laikyti“ ilgiau. Tiek, kiek jiems mūsų reikia, tiek, kiek jiems reikia ryšio su mumis.
Daugelį metų esu konsultavęs šimtus tėvų, kurių paaugliai vaikai bėga iš namų, esu nagrinėjęs daug netinkamo elgesio problemų. Ir kai man sakoma, kad vaikas pabėgo iš namų, atsakau: vaikai nebėga iš namų. Vaikai bėga namo. Mes esame sukurti būti prisirišę. Pasakykite, prie ko prisirišęs jūsų vaikas, tada pasakysiu, kur jis pabėgo. Taigi vaikams reikia jaustis namuose su mumis. Mes turime būti jų namais. Namai nėra namas iš plytų, akmens ar lentų. Namus sukuria tik ryšys.
Šaltinis:
Išsamesnį straipsnį skaitykite: www.bernardinai.lt , straipsnis parengtas pagal G. Neufeldo ir Sil Reynolds pokalbį „Huffington Post“ dienraštyje, bernardinai.lt puslapiui parengė Jurga Žiugždienė